Buvimo trukmė muziejuje: eksponatai, kurie sulaiko lankytojus

Viename lankomiausių Europos muziejų yra nuolatinės ekspozicijos salė, kurią kuratoriai ilgai laikė vienu iš akcentų. Ji yra vieno pastato sparno ašis, užima svarbią vietą audiogide, o joje eksponuojami objektai laikomi reikšmingiausiais įstaigos rinkiniais. Kai muziejus pagaliau išmatavo buvimo trukmę prie eksponatų (kiek laiko lankytojai iš tikrųjų ten praleido), atsakymas buvo nemalonus: vidutinis lankytojas salę pereidavo greičiau nei per keturias minutes.

Po jos einanti salė, mažesnė ir įrengta iš likusio biudžeto, rodė daugiau nei dvigubai ilgesnę buvimo trukmę.

Šios dvi salės parodo atotrūkį tarp to, ką muziejai mano apie savo lankytojus, ir to, ką tie lankytojai iš tikrųjų daro. Šio atotrūkio matavimas nėra kuravimo kritika; tai būdas suprasti, kaip veikia pastatas.

Ką matuoja buvimo trukmė

Buvimo trukmė yra laikas, kurį lankytojas praleidžia apibrėžtoje zonoje. Vienai zonai ją lengva apskaičiuoti, o informatyvi ji tampa dideliu mastu, apimant kiekvieną didelės įstaigos salę ir koridorių. Muziejų tyrėja Beverly Serrell daugelį metų rinko daugiau nei šimto parodų muziejuose, zoologijos soduose ir akvariumuose buvimo trukmės duomenis (darbas paskelbtas žurnale Curator 1997 m.) ir sukūrė „sweep rate index“ sąvoką: kaip greitai, skaičiuojant kvadratiniam metrui, lankytojai pereina erdvę.

Jos išvada, iki šiol cituojama parodų projektavimo literatūroje: dauguma lankytojų yra „neįsigilinantys“, o ne „nuodugnūs“, ir parodos nuolat pervertina, kiek laiko žmonės praleis prie kiekvieno elemento.

Tai naudinga žinoti. Veiklos sprendimams reikia tokių pačių žinių apie Jūsų konkretų pastatą, o ne daugelio įstaigų vidurkio.

Ilga buvimo trukmė prie eksponato rodo įsitraukimą: lankytojas skaito etiketę, žiūri vaizdo įrašą, sugrįžta su palydovu ką nors parodyti. Taip išmatuotas įsitraukimas prie eksponatų yra kur kas sąžiningesnis veiklos rodiklis nei bilietų pardavimas ar bendras lankytojų skaičius. Trumpa buvimo trukmė nebūtinai reiškia neįsitraukimą (trumpas koridorius tarp dviejų salių skirtas pereiti ir rodys trumpą buvimo trukmę), tačiau trumpą buvimo trukmę prie eksponato, kuris turėtų būti traukos taškas, verta ištirti. Gal aiškinamasis tekstas per tankus, gal apšvietimas traukia akį kitur, o gal spūstis prie įėjimo verčia lankytojus judėti toliau.

Srautai: maršrutas, kuriuo lankytojai iš tikrųjų eina

Buvimo trukmė parodo, kur žmonės sustoja. Srautai parodo, kaip jie juda tarp sustojimų, įskaitant tai, ką praleidžia.

Daugumoje muziejų lankytojai nesilaiko numatytos sekos. Jie įeina į salę iš „netinkamos“ pusės, praleidžia įvadinį stendą ir pasakojimą sutinka ne iš eilės. Kai kuriuos sparnus atranda tik lankytojai, pasukę ne ten. Kitus lankytojai nuolat pereina nė karto nestabtelėdami.

Muziejų ir kultūros įstaigų lankytojų srautų analizė atvaizduoja šiuos tikruosius maršrutus, o ne numatytuosius. Rezultatas aprašo, kaip tikri lankytojai, turintys tikrų laiko apribojimų ir tikrų interesų, juda po įstaigą, todėl išplanavimo pakeitimai ir interpretacijos sprendimai gali remtis įrodymais, o ne nuojauta.

Eilių ir spūsčių duomenys gaunami iš to paties šaltinio. Vienas populiarus eksponatas (paskolintas objektas, garsi paroda iš kitos įstaigos, socialiniuose tinkluose išpopuliarėjęs kūrinys) gali sukelti eiles, kurios nusidriekia į gretimas sales ir sutrumpina buvimo trukmę erdvėse, kurios kitaip būtų sėkmingos. Kai ši dinamika nustatoma iš duomenų, o ne iš darbuotojų pasakojimų, įstaiga gali imtis veiksmų: pakeisti darbo laiką, įvesti laiko intervalus populiariam eksponatui arba perskirstyti lankytojų srautus dar prieš susidarant eilei.

Ataskaitos rėmėjams: skaičius, kuris turi būti teisingas

Dauguma kultūros įstaigų taip pat teikia savo lankytojų statistiką rėmėjams (Arts Council England, vietos valdžios institucijoms, labdaros fondams, ministerijoms) kaip pagrindinį viešosios naudos įrodymą.

Arts Council England penkerių metų analizė, apėmusi apie 1 200 akredituotų Anglijos muziejų, parodė, kad 2023–24 m. vidutinis metinis lankytojų skaičius vis dar buvo 10 % mažesnis nei iki pandemijos, o pusė respondentų dar nematė atsigavimo.

Tokioje aplinkoje pateikiamų skaičių tikslumas dar svarbesnis.

Rankinis skaičiavimas (skaitikliai prie durų, darbuotojų žymėjimo lapai) yra klaidingas ir neišsamus. Jis praleidžia pakartotinius įėjimus, šalutinius įėjimus ir lankytojus tomis dienomis, kai skaičiuojantis darbuotojas nebuvo prie durų. Automatizuotas lankytojų srautų skaičiavimas sukuria nuolatinį, patikrinamą įrašą, kuris užpildo šias spragas. Pateikiami duomenys apima dienos ir valandos skaičius pagal įėjimą, kurie atitinka rėmėjų ataskaitų reikalavimus ir suteikia tikslų pagrindą metiniams palyginimams.

Muziejų ir galerijų lankytojų srautų analizė rodo, kad daugiausia naudos iš šių duomenų gauna įstaigos, derinančios bendrą lankytojų skaičių su zonų buvimo trukme ir srautais: bendrą skaičių jos naudoja išorinėms ataskaitoms, o išsamų sluoksnį vidiniams sprendimams.

Eksponatas, kuris atsiperka savo kvadratiniais metrais

Muziejų plotas ribotas. Kiekvienas salei skirtas kvadratinis metras kainuoja (priežiūra, klimato kontrolė, darbuotojai, interpretacija), o neištartas klausimas yra, ar objektai ir patirtis toje erdvėje tai pateisina. Buvimo trukmės ir srautų duomenys leidžia į šį klausimą atsakyti gana griežtai.

Prastai veikiančiai salei gali reikėti naujos interpretacijos. Gerai veikiančiai gali būti naudinga didesnė erdvė arba geresnės nuorodos, kurios nukreiptų į ją daugiau lankytojų. Laikinąsias parodas galima planuoti pagal zonas, kuriose istoriškai buvo didžiausias įsitraukimas, o ne tik pagal didžiausią plotą.

Bibliotekos, susiduriančios su daugeliu tų pačių iššūkių (viešas finansavimas, atsiskaitymas rėmėjams, pastatas, vienu metu atliekantis kelias funkcijas), panašią naudą randa zonų lygmens analizėje: kurias pastato dalis žmonės naudoja dažniausiai ir kuriose skyriuose buvimo trukmė trumpiausia. Klausimai tie patys, skiriasi tik veiksmai.

Ką buvimo trukmės duomenys gali ir ko negali pasakyti

Buvimo trukmė matuoja laiką zonoje. Ji nematuoja, ką lankytojas tuo metu galvojo, jautė ar sužinojo. Ilgas buvimas gali reikšti tikrą susižavėjimą arba lankytoją, prisėdusį pailsinti kojų. Trumpas buvimas gali būti greita eksperto apžiūra, kai žmogus tiksliai žino, ką atėjo pamatyti.

Todėl buvimo trukmės duomenys geriausiai veikia kartu su kitais šaltiniais (lankytojų apklausomis, salės darbuotojų pastebėjimais, interpretacijos vertinimu), o ne vietoj jų. Jie aprašo elgseną ir neturėtų būti skaitomi kaip nuosprendis. Signalas labai pakartojamas, prieinamas nuolat ir apima visą pastatą, o ne tik dalies išėjimų imtį.

Matavimas visą laiką anoniminis: nė vienas lankytojas neatpažįstamas ir joks vaizdas nefiksuojamas. Analizės sistema pateikia apibendrintą srautų ir buvimo trukmės statistiką, kuri aprašo pastato elgsenos dėsningumus, o ne kurį nors jame buvusį asmenį. Įstaigoms, kurių santykis su lankytojais grindžiamas visuomenės pasitikėjimu, šis skirtumas svarbus.